Skyrybų byloje turto padalijimas dažnai tampa sudėtingiausiu klausimu — ypač kai kalbama apie nekilnojamąjį turtą, verslą, bendras skolas ar vieno sutuoktinio iki santuokos turėtą turtą. Šiame straipsnyje apžvelgiama, kaip pagrindinius turto padalijimo klausimus aiškina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau — LAT) praktika, ir ką konkrečios teismo pozicijos reiškia besiskiriančiam sutuoktiniui. Trumpai paliečiami ir su skyrybomis susiję vaikų bei kiti dažnai kylantys klausimai. Visos toliau nurodomos nutartys tikrintos pirminiuose šaltiniuose.

Turto balansas ir bendros skolos

Prieš dalijant turtą, teismas sudaro dalijamo turto balansą — nustato, koks turtas priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, koks yra asmeninis ir kokios yra bendros prievolės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011 nurodyta seka: Sudaręs dalijamo turto balansą, nustatęs turto vertę ir sutuoktiniams tenkančias turto dalis, teismas turi konkrečiai paskirstyti dalijamą turtą. Tai reiškia, kad padalijimas nėra vien procentinis dydis — pirma nustatoma, kas dalijama, po to kokia dalis kam tenka, ir tik tada, kaip konkrečiai turtas paskirstomas natūra ar kompensacija.

Į balansą įtraukiamas ne tik turtas, bet ir skolos. LAT 2007 m. birželio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007 išaiškinta, kad skolos įtrauktinos į sutuoktinių turto balansą ir joms taip pat taikytina sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija. Praktikoje tai svarbu, nes bendros prievolės įtraukiamos į balansą kartu su turtu ir turi įtakos galutiniam padalijimo rezultatui.

Kartu ne kiekviena skola savaime yra bendra. LAT Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 pažymėta, kad sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas — kiekvienu atveju vertinama, ar prievolė yra asmeninė, ar bendra. Ši nutartis taip pat išaiškina, kad solidariosios sutuoktinių prievolės nutraukiant santuoką nedalijamos ir nemodifikuojamos: buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliais, išskyrus atvejus, kai su prievolės pakeitimu sutinka kreditorius.

Turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, galiojančias bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). Vertė gali būti grindžiama Registrų centro, turto vertintojų duomenimis ir kitais įrodymais; dėl dalijamo turto vertės šalys taip pat gali susitarti.

Ką tai reiškia klientui. Prieš derantis dėl dalių, verta turėti aiškų viso turto ir visų prievolių vaizdą bei pagrįstus turto vertės duomenis — nuo to priklauso realus padalijimo rezultatas.

Lygios dalys ir nukrypimas nuo jų

Pagal CK 3.117 straipsnį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Tai atspirties taškas — bet ne absoliuti taisyklė.

Teismas gali nuo lygių dalių nukrypti. LAT 2007 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2007 nurodyta, kad kiekvienu atveju nukrypimo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes. Iš anksto nustatytos formulės nėra — sprendimą lemia konkrečios aplinkybės.

Tačiau vien tam tikrų aplinkybių buvimo nepakanka. LAT 2009 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2009 pažymėta, kad neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas. Būtinumo reikalavimas yra esminis: nukrypimas turi būti ne tik galimas, bet ir pateisinamas byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Aplinkybių, dėl kurių galima nukrypti, sąrašas nėra baigtinis. Kaip nurodyta minėtoje LAT nutartyje Nr. 3K-3-127/2011, Tai yra pavyzdinis aplinkybių sąrašas. Jis nėra baigtinis. Teismas gali pripažinti svarbiomis bet kurias kitas aplinkybes. Reikšmingomis gali būti pripažįstamos aplinkybės, susijusios su nepilnamečiais vaikais, vieno sutuoktinio sveikatos būkle ir turtine padėtimi, taip pat su asmeninių lėšų ar asmeninio turto panaudojimu bendram turtui įgyti. Praktikoje, esant pagrindui nukrypti, LAT 2018 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2018 pažymėta, kad kai yra pagrindas nukrypti, paprastai sutuoktiniams nustatomos atitinkamai 2/3 ir 1/3 dalys — tai vienas iš galimų rezultatų, o ne taisyklė.

Ką tai reiškia klientui. Siekiant didesnės nei pusė turto dalies, nepakanka bendrai remtis teisingumu — reikia konkrečiai pagrįsti, kodėl nukrypimas nuo lygių dalių yra būtinas būtent šioje byloje.

Asmeninis turtas ir kompensacijos

Ne visas skyrybų metu dalijamas turtas yra bendras. Turtas, įgytas iki santuokos, paveldėtas ar dovanotas, paprastai yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Tačiau tam tikrais atvejais asmeninis turtas gali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe.

CK 3.90 straipsnio 1 dalis nustato sąlygas, kada tai galima. LAT 2012 m. lapkričio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2012 išaiškinta, kad tam, jog asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe esantis turtas būtų pripažintas bendrąja jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės — visų pirma turto esminis pagerinimas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu santuokos metu.

Kas turi tai įrodyti? LAT 2020 m. gruodžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-916/2020 nurodyta, kad įrodinėjimo našta tenka tam sutuoktiniui, kuris siekia, kad kito sutuoktinio asmeninė nuosavybė būtų pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Praktiškai tai reiškia, kad sutuoktinis, investavęs į kito asmeninį turtą, turi pagrįsti tiek patį prisidėjimą, tiek jo mastą.

Kai prisidėjimas prie asmeninio turto pagerinimo nėra pakankamai esminis, kad turtą būtų pagrindas pripažinti bendru, gali būti priteisiama kompensacija (CK 3.98 straipsnis). Šį klausimą 2026 m. kovo 23 d. išplėstinė septynių teisėjų kolegija nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-36-943/2026 išaiškino išsamiau. Nutarties 33 punkte nurodyta, kad Santuokos nutraukimo bylose kompensacija priteisiama tada, kai prisidėjimas prie vieno sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise valdomo turto pagerinimo yra ne toks esminis, kad būtų proporcinga šį turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe. Nutarties 48 punkte suformuluoti kompensacijos vertinimo kriterijai: teismas, remdamasis daiktinės teisės (CK 4.10 straipsnis) ir statybos teisės normomis, turi įvertinti atliktų remonto darbų pobūdį, darbų atlikimo laiką iki santuokos pabaigos, prognozuojamą darbų rezultato naudingo tarnavimo laikotarpį. Svarbu, kad turto vertės pokytis būtų nulemtas būtent atliktų pagerinimų, o ne rinkos kainų svyravimo; įrodinėjimo našta tenka kompensacijos reikalaujančiam sutuoktiniui (CPK 12, 178 straipsniai).

Ši 2026 m. išplėstinės kolegijos pozicija aktuali ir nesusituokusiems kartu gyvenantiems asmenims: analogiškos taisyklės mutatis mutandis taikytinos ir nesusituokusių asmenų ginčams dėl kompensacijos už vieno partnerio įnašą į kito turtą; tokiu atveju teisinis pagrindas yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnis).

Ką tai reiškia klientui. Jei į kito sutuoktinio ar partnerio asmeninį turtą buvo investuota lėšų ar darbo, verta iš anksto kaupti įrodymus — darbų apimtį, jų laiką ir įtaką turto vertei; nuo to priklauso, ar bus pripažinta bendra nuosavybė, ar priteista kompensacija.

Vaikai: gyvenamoji vieta ir išlaikymas

Kai skyrybų šalys turi nepilnamečių vaikų, kartu sprendžiami vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo klausimai. Teismų praktika čia remiasi prioritetinės vaiko interesų apsaugos principu (CK 3.3 straipsnio 1 dalis).

Nustatant vaiko gyvenamąją vietą, vertinami individualūs kiekvienos bylos veiksniai. LAT 2020 m. gruodžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020 pažymėta, kad vaiko interesai kiekvienoje byloje individualizuojami, o juos pirmiausia nulemia teigiama vaiko, kaip asmenybės, raida ir poreikis turėti saugią aplinką. Kai prašoma nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikas iki tol negyveno, būtina nustatyti, kad esama aplinka vaikui tapo nesaugi; kaip nurodyta šioje nutartyje, vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas.

Išlaikymo dydis nustatomas pagal du kriterijus kartu — vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį. LAT 2025 m. gegužės 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-684/2025 apibendrinta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas ne tik vaiko poreikiams, bet ir tėvų turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Minimalios mėnesinės algos dydis pripažįstamas tik orientaciniu, o ne privalomu kriterijumi; išlaikymas negali būti didesnis, nei objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis. Tėvas ar motina, įrodinėjantis didesnius ar mažesnius nei orientacinis dydis vaiko poreikius, turi tai pagrįsti.

Atskiro dėmesio reikalauja atvejai, kai vienas iš tėvų siekia išvykti su vaiku nuolat gyventi į užsienį. LAT 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-916/2021 pažymėta, kad vieno iš tėvų tikėtinas finansinės padėties pagerėjimas išvykus savaime neįrodo, jog toks išvykimas atitinka vaiko interesus; vaiko teisė bendrauti su abiem tėvais negali būti paneigta vien dėl to.

Ką tai reiškia klientui. Vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo klausimuose lemia ne bendri teiginiai, o konkretūs įrodymai — vaiko poreikiai, kiekvieno iš tėvų galimybės ir reali vaiko aplinka; juos verta pasiruošti iš anksto.

Šie klausimai skyrybų byloje sprendžiami kartu su santuokos nutraukimu. Plačiau apie skyrybų procesą, kai šeimoje yra vaikų, — Skyrybų advokatai.

Kaltė dėl santuokos iširimo ir kiti klausimai

Santuoka gali būti nutraukiama dėl vieno arba abiejų sutuoktinių kaltės. Kaltė nustatoma tada, kai sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo pareigas. LAT 2016 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-916/2016 nurodyta, kad santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis išsaugoti šeimą, nuolatiniai konfliktai. Nustačius abiejų sutuoktinių kaltę, aplinkybė, kad vieno kaltė galbūt didesnė, neturi įtakos išvadai dėl abiejų kaltės buvimo.

Kaltę reikia įrodyti. LAT 2011 m. sausio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011 išaiškinta, kad CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais kito sutuoktinio kaltė preziumuojama, tačiau ir tada sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo ši prezumpcija siejama; kitam sutuoktiniui leidžiama įrodinėti, kad santuoka iširo dėl kitų priežasčių.

Dažnas klientų lūkestis — kad kaltas sutuoktinis gaus mažesnę turto dalį. Praktika kitokia. LAT 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2013 pažymėta, kad vieno sutuoktinio kaltės buvimas neturi įtakos sutuoktinių turto padalijimo būdo parinkimui. Kitaip tariant, vien kaltės faktas savaime nėra pagrindas skirti kaltam sutuoktiniui mažesnę turto dalį. Kaltė sukelia kitas teisines pasekmes — pavyzdžiui, gali būti sprendžiama dėl neturtinės žalos ar sutuoktinių tarpusavio išlaikymo.

Su skyrybomis susiję ir kiti klausimai — sutuoktinio išlaikymo priteisimas bei vedybų ar povedybinės sutarties reikšmė padalijant turtą. Šias temas plačiau aptarsime atskirai.

Reikia pagalbos jūsų byloje?

Kiekviena skyrybų byla turi savų aplinkybių, o teismų praktika taikoma atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Šis straipsnis yra informacinio pobūdžio ir nėra teisinė konsultacija. Jei sprendžiate turto padalijimo ar kitus su skyrybomis susijusius klausimus, kviečiame susipažinti su skyrybų advokato paslaugomis arba susisiekti dėl individualios konsultacijos.